Mokslinėje literatūroje iš visų gintarų tik baltiškasis įvardijamas sukcinitu (pavadinimas iš lotyniško pušies pinus sukcinifera, augusios dab. Baltijos jūros baseine), t.y. turinčiu gintaro rūgšties. Jo spalvų paletė – visas vaivorykštės spektras. Sudėtimi jis kaip gyvas organizmas, jame daugybė žmogui reikalingų mikroelementų, kitų gyvybiškai svarbių medžiagų, taip pat, vieninteliame, nėra sunkiųjų metalų druskų, o tai reiškia, kad jis ne tik pripažintas pasaulyje stipriausias gyduolis, bet ir veiksminga priemonė kosmetologijoje.

Baltiškojo gintaro sudėtis ir savybės tokios unikalios, kad apie jį rašomos mokslinės studijos, o jis vis nesiliauja stebinęs... Svarbiausios gintaro veikliosios medžiagos – gintaro rųgštis ir gintaro aliejus.

Tūkstantmečius kraštą ir gentis prie Baltijos garsino gintaras: pirklių, keliautojų lūpomis apie gintaro dvasios slėpinio saugotojus plačiai sklido garsas... Anuomet tuo nepasinaudota: nebūta nei tautos, nei valstybės... praėjus tūkstančiams praradimų, draudimų, užmaršties ir pakilimų metų, atraskim gintarą dabar.

Gintaro panaudojimas pirtyje yra labai platus. Pats paprasčiausias ir maloniausias yra masažas su gintaro pudra. Pudra atstoja aliejų, puikiai padengia kūną, palengvina rankų slydimą oda, lengvai įsigeria ir maitina odą.