Tačiau beveik visų pirties gerbėjų krepšeliuose rasime šlepetes, porą rankšluosčių arba paklodę. Dažnas turės plaušinę ir muilo, kai kas pasiims aliejaus ar kremo, termosą su žolelių arbata ir medaus. Taip pat beveik visuose krepšeliuose bus beržinė vanta bei pirties kepurė.

Kuo dengti kūną?
Kadangi į garinę dažniausiai einame nuogi, tikslinga su savimi pasiimti du rankšluosčius arba paklodę ir chalatą – kaip kam patogiau. Vienas rankšluostis bus reikalingas prisidengti nuogą kūną, pasitiesti ant gulto, o štai kitas pravers, kai norėsite nusišluostyti. Sausas rankšluostis arba paklodė labai praverčia, kai atsigulate po pirties procedūrų pagulėti, masažo metu. Juk kūnui maloniau, kai jo neliečia šlapias ir šaltas audinys. Dėl tos pačios priežasties pirtyje nepatogu
lankytis su maudymosi kostiumėliu, kuris tarp užėjimų stipriai atšaldo mūsų odą, vidaus organus. Atėjus į poilsio zoną, tikslinga nusišluostyti ir apsigaubti sausa paklode arba sausu chalatu. Tai neleis kūnui per daug atvėsti, padės išsaugoti šilumą iki kito užėjimo į garinę.

Ką gerti?
Poilsio zonoje mes galime mėgautis gaivia vėsa, šilta žolelių arbata arba tiesiog vandeniu. Tačiau kokia pirtis be arbatos? Eidami į pirtį, pasiimkite žolelių rinkinuką ir pasiruoškite arbatos vietoje. Jeigu nėra galimybės tai padaryti, atsivežkite arbatos termose. Tik atminkite, kad arbata ne tik malšina troškulį. Ji turi ir kitą paskirtį – pirmiausiai, skatina prakaitavimą. Todėl, pradėjus pirties procedūras, tikslinga vartoti žolelių mišinius, skatinančius prakaituoti. Antroje pirties pusėje verta žoleles pakeisti – vartoti raminančias, gydomąsias arbatas. Be abejo, arbatomis negalima piktnaudžiauti: jos turi gydomųjų savybių ir pirtyje gali per stipriai apkrauti mūsų organizmą, ypač inkstus. Jeigu kankina stiprus troškulys, galima pabandyti burną praskalauti tiesiog vandeniu. Jeigu tai nepadės, kambario temperatūros vandenį gurkšnokite reguliariai. Šalto vandens vartoti nerekomenduojama – tuomet mūsų organizmas bus priverstas skirti daug energijos tam, kad jį sušildytų.

Pirties kepurė
Poilsio kambaryje mes atvėstame, o garinėje – stipriai sušylame ir prakaituojame. Kaip reikėtų elgtis garinėje, kad pirties teikiama nauda būtų kuo didesnė?
Pirmiausiai reikia pasirūpinti tinkama kepure ir deramai ją naudoti. Vis dar dažnai pasitaiko žmonių, kurie lankydamiesi pirtyje kepurę pamiršta. Ir visai be reikalo. Juk kepurė nėra grožio arba mados reikalas: ji naudojama tam, kad apsaugotų jautriausią mūsų kūno dalį – galvą – nuo perkaitimo. Juk galvos smegenys priima ir apdoroja visą informaciją, kurią iš aplinkos jai perduoda mūsų nervų, kvėpavimo ir kitos sistemos. Galvos oda yra plona, veido oda – jautri, akys, ausys ir lūpos stipriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Todėl galvą ir ypač nugarinę jos dalį tikslinga apsaugoti nuo karščio poveikio. Kad galvai būtų patogu, kepurė turėtų ne tik saugoti nuo karščio, bet ir užtikrinti gerą ventiliaciją, taip pat ji turėtų būti nesunki ir tinkamo dydžio. Taigi reikalavimų kepurei turime pakankamai daug.

Klausimas: kokią kepurę geriausia pasirinkti?
Prekyboje galima rasti labai įvairių kepurių. Populiariausios yra vilnonės, medvilninės ir lininės. Tačiau ar visos jos atitinka keliamus reikalavimus? Kepurės iš medvilnės ir lino yra plonos, lengvos, žaismingos. Išskirtinis jų privalumas – tai, kad jos greitai sušlampa, bet greitai ir išdžiūsta. Taip pat jos užtikrina gerą oro cirkuliaciją – juk yra plonos. Bet štai nuo karščio tokie galvos apdangalai saugo labai prastai. Todėl juos reikia rinktis tik tada, kai kitokių nėra, arba jei esate alergiškas vilnai ar tiesiog nemėgstate gaminių iš vilnos. Žmonijos, ir ypač tautų, gyvenančių klimato zonose, kur dieną karšta, o naktį temperatūra staiga gali stipriai nukristi, patirtis rodo, kad geriausiai nuo gamtos negandų saugo natūralūs gaminiai iš kailio arba vilnos. Matyt, su avikailio kepure į pirtį neisime, todėl verta pasvarstyti apie kepurę iš vilnos. Jų irgi būna įvairių, bet pagrindinis skirtumas yra vilnos, iš kurios gaminama kepurė, storis. Geriau rinktis storesnės vilnos gaminius: jie geriau užtikrins galvos ventiliaciją, apsaugos nuo perkaitimo. Kepurei, suveltai iš vilnos, būdinga porėta struktūra, kuri yra laidi orui. Juk realybėje nuo perkaitimo ir saugo laisvai cirkuliuojantis oras. Jeigu yra galimybė, kepurė turėtų būti iš grynos vilnos, nedažyta. Renkantis spalvotą ar užrašais padailintą apdangalą, vertėtų patikrinti, ar dažai yra natūralūs ir atsparūs vandeniui. Juk kepurę, kaip ir bet kurį kitą drabužį, reikia skalbti. Beje, užrašai ant kepurės turėtų būti neutralūs ir neerzinti aplinkinių. Paskutinis kepurės kriterijus yra forma. Nors kepurių būna įvairių pavidalų, tinkamiausia – „varpelio“ forma. Tai – klasikinė pirties kepurės forma, kuri anatomiškai geriausiai tinka mūsų galvai. Kepurės kraštai turi būti pakankamai ilgi, kad uždengtų ne tik nugarinę galvos dalį, bet ir ausis, veidą. Kepurės kraštai – tarsi namo stogo kraštai, saugo nuo besileidžiančio garo mūsų problemines zonas ir sukuria palankų mikroklimatą. Todėl niekada neužlenkite kepurės kraštų virš veido ar ausų vien tam, kad atrodytumėte šauniau. Juk pirtis – tikrai ne ta vieta, kurioje susirenkame pasipuikuoti vieni prieš kitus, na, kad ir pirties kepurėmis.

Muilas ir plaušinė
Muilas dažniausiai naudojamas kaip priemonė muilo masažui, tačiau tai – ne lietuviškos pirties procedūra. Vis dėlto daugelio pirties krepšeliuose muilo yra: aš pats asmeniškai stengiuosi, kad muilas būtų su aliejumi. Tiesa, jis nebūtinai turi būti rankų darbo: šis niekuo nesiskiria nuo gamyklinio, juk komponentai – tie patys. O štai plaušinės reikmė glaudžiai susijusi su muilo naudojimu: kurgi ją daugiau bepanaudosi? Manau, tikslinga turėti minkštą plaušinę. Ji gali būti paudojama tada, kai kūnas negauna šveitimo procedūros. Tiesa, turėjau praktiką, kai kūno šveitikliu tapo beržo skiedra, su kuria grandėme odą... Bet tai – jau kita istorija.

Straipsnis publikuotas žurnale "Mano sodyba" , 2018 metų  sausio mėnesį